A. Adamo baletas „Žizel“ yra vienas gražiausių romantinių baletų istorijoje. Pirmą kartą parodytas 1841 m. Paryžiuje, baletas iki šiol išlieka vienas populiariausių bet kurio teatro repertuare. Nelaimingos meilės, išdavystės, kilnumo ir pasiaukojimo temos jaudina kūrėjus iki mūsų dienų, o pagrindinis Žizel vaidmuo yra kiekvienos balerinos svajonė.

Ruduo šalia Reino. Kaimiečiai renka vynuogių derlių. Su jais – ir paprasta mergina Žizel: jauna, graži, visuomet geros nuotaikos ir pasirengusi padėti. Žavią merginą pastebi Silezijos kunigaikštis Albrechtas. Jis, persirengęs valstiečiu, mėgaujasi paskutinėmis laisvo gyvenimo dienomis: netrukus įvyks numatytos vestuvės su princese Batilda. Susižavėjęs Žizel, Albrechtas ima rėžti aplink ją sparną ir susuka merginai galvą. Nepažįstamas valstietis atrodo įtartinas ne tik Žizel įsimylėjusiam Hilarionui, bet ir merginos motinai. Pastarosios rūpestis ne vien motiniškas: Žizel kenčia nuo silpnos širdies ir bet koks didesnis susijaudinimas jai gali baigtis ligos patalu ar net mirtimi. Tačiau Žizel nepaiso perspėjimų ir įsimyli žavų jaunuolį. Deja, netrukus paaiškėja Albrechto slėpta tiesa ir silpna merginos širdis neatlaiko: Žizel miršta.

Jaunos merginos vėlę apsiima globoti panašaus likimo moterys – vilisos. Kiekviena jų turi savų nuoskaudų ir keršija už jas labai rafinuotu būdu. Vidurnaktį pakilę iš kapų, moterys ima šokti. Jei neatsargus ar smalsus jaunikaitis pastebi vilisas, šios įtraukia jį į šokio sūkurį ir nepaleidžia tol, kol jaunuolis krenta negyvas. Išgirdę Žizel istoriją, vilisos nusprendžia atkeršyti Albrechtui. Ir tik karštai mylinti Žizel širdis sužlugdo jų planą. Nors ir siaubingai nuvargęs, Albrechtas išgyvena, o Žizel siela, savo gerumo ir meilės dėka panaikinusi vilisų keršto prakeiksmą, pagaliau gali ramiai ilsėtis.

Kompozitorius: Adolphe Adam

Choreografija: Jurij Grigorovič

Tiesioginė transliacija iš Maskvos Didžiojo teatro.