Traviata (La Traviata) – Džiuzepė Verdis (Giuseppe Verdi)

XVIII-ojo amžiaus pradžios Paryžiaus. Gražuolė kurtizanė Violeta žino, kad jos audringas gyvenimas artėja prie pabaigos ir stengiasi iš jo pasiimti viską, kas įmanoma. Viename savo pokylių susipažinusi su naiviu, emocingu Alfredu, seniai paslapčia įsimylėjusiu Violetą, moteris, pati to nenorėdama, pajunta sieloje gimstant naują jausmą. Netrukus ir jos širdyje suliepsnoja meilė. Kurtizanė atsisako ankstesnio gyvenimo būdo ir su mylimuoju persikelia į namelį užmiestyje. Vieną dieną Violetą aplanko Alfredo tėvas ir ima maldauti Violetos išsiskirti su mylimuoju – nes jo sūnaus meilė kurtizanei laikoma šeimos reputacijos dėme ir grasina sugriauti Alfredo sesers šeimyninę laimę. Violeta nusprendžia aukotis dėl Alfredo šeimos gerovės, parašo mylimajam laišką, kad grįžta prie senojo gyvenimo ir išvažiuoja atgal į sostinę.

Įsiutęs ir pavydo draskomas Alfredas atvyksta į eilinį Paryžiaus pokylį, kuriame Violetą jau lydi kitas vyras – baronas. Aplošęs jį prie kortų stalo, Alfredas paniekinančiai sviedžia savo laimėjimą Violetai į veidą ir pareiškia, kad yra jai nieko neskolingas. Savo damos garbę privalantis ginti baronas iškviečia Alfredą į dvikovą. Įtampos nepakėlusi mergina nualpsta ir yra išgabenama iš pokylio. Atsipeikėjusi Violeta sužino, kad Alfredas dvikovoje nukovė baroną, o netrukus Alfredo tėvas, užgraužtas sąžinės, papasakoja sūnui tiesą apie Violetos laišką ir tikrąsias priežastis, dėl kurių mergina jį paliko. Apie tai sužinojęs Alfredas atskuba maldauti mylimosios atleidimo ir pasakoja jai apie jų laukiantį nuostabų ir ramų gyvenimą. Tačiau Violeta žino, kad jos laikas jau atėjo ir, dar kartą išpažinusi savo beribę meilę, netrukus miršta ant mylimojo rankų.

Dirigentas: Yannick Nézet-Séguin; Atlikėjai: Diana Damrau, Juan Diego Flórez, Quinn Kelsey.

Trukmė: 3 valandos 7 minutės (2 pertraukos)