Karalius Florestanas XXIV-asis ir jo gražuolė žmona surengia prašmatnias krikštynas bei puotą savo pirmagimės, princesės Auroros garbei. Į šventę pakviečiamos ir šešios fėjos, kurios atvyksta su ypatingomis dovanomis: grožiu, drąsa, meilumu ir įvairiais talentais. Pačiame šventės įkarštyje rūmus uždengia tamsa. Pro duris žengia kvietimo negavusi ir dėl to įpykusi fėja Karabosė. Jokie paaiškinimai nenumaldo piktosios fėjos įniršio. Ji prakeikia Aurorą: mergina augs su visomis kitų fėjų suneštomis dovanomis – talentinga, miela ir nuostabiai graži – tačiau šešioliktojo gimtadienio dieną mirs. Viena iš šešių gerųjų fėjų, pasitelkusi visą savo jėgą, sušvelnina prakeiksmą. Vietoje mirties princesės laukia šimto metų miegas. Anksčiau ją pažadinti gali tik mylimojo bučinys.

Bėgant metams, o princesei augant ir gražėjant, jos tėvai vis labiau niaukiasi, nes visos pastangos panaikinti prakeiksmą – bevaisės. Pagaliau ateina toji diena. Daugybė žmonių linksminasi didžiulėje šešioliktojo Auroros gimtadienio puotoje. Pačiame linksmybių įkarštyje princesė krenta it negyva. Tarnai ją nuneša į iš anksto parengtą lovą, o viena iš fėjų pasigaili nelamingų tėvų ir miego kerais užburia ne tik juos, bet ir visą karalystę – iki tol, kol gražuolę Aurorą pažadins princo bučinys.

Viena labiausiai atpažįstamų istorijų pasaulyje, „Miegančioji gražuolė“ baleto scenoje atsiskleidžia naujomis spalvomis ir yra laikoma vienu geriausių klasikinio baleto repertuaro pavyzdžių. Rusijos baleto korifėjaus Mariuso Petipa 1890-aisiais sukurtą šedevrą 1963 metais atnaujino Jurijus Grigorovičius ir sukėlė naują susidomėjimo šiuo baletu bangą visame pasaulyje.

Kompozitorius: Piotras Čaikovskis

Choreografija: Jurijus Grigorovičius (originali choreografija: Marius Petipa)

Tiesioginės transliacijos įrašas iš Maskvos Didžiojo teatro.