Karališkuosiuose rūmuose – puota. Gausybė žmonių susirinko pasveikinti jaunąjį princą Zygridą su gimtadieniu. Karaliaus įsaku, princas įšventinamas į riterius ir būtent puotos metu turi pasirinkti sau būsimą žmoną. Daugybė jaunų merginų siekia princo dėmesio, tačiau Zygfrido širdies nė viena jų nesuvirpina. Norėdamas įkvėpti šviežio oro, princas pabėga iš rūmų ir leidžiasi klajoti po apylinkes.

Žvaigždžių šviesa jį atveda prie paslaptingo ežero. Jo pakrantėje Zygfridas pamato pulkelį gulbių, kurios tiesiog vaikino akyse pavirsta nuostabaus grožio merginomis. Gražiausioji iš jų – princesė Odetė. Balta gulbė dieną, žmogus – naktį, užkeiktoji princesė laukia tikrosios meilės, kuri galėtų panaikinti kerus ir leistų jai likti žmogiškame pavidale. Pakerėtas jos grožio, Zygfridas supranta, kad nei viena iš rūmuose likusių merginų jo žmona tikrai netaps. Tačiau galimai Odetės laimei kelią užkerta piktasis raganius Rotbartas. Jis pasistengia, kad Zygfridas įsimylėtų jo dukrą Odilę – juodąją gulbę, atrodančią kaip tikra Odetės dvynė. Žiaurus jo planas suveikia. Išduota tikrosios meilės, Odetė pasmerkta visam laikui likti gulbe, o savo klaidą supratęs Zygfridas neatlaiko širdgėlos ir skausmo.

Klasikinio baleto šedevras „Gulbių ežeras“ laikomas vienu gražiausių tiek Rusijos, tiek viso pasaulio baletų. Nors pirmasis jo pastatymas 1877-aisiais nebuvo sėkmingas, „Gulbių ežeras“ milžiniško pasisekimo sulaukė 1895 m., kuomet jį atgaivino Mariusas Petipa. Tiesa, Sovietų Sąjungos cenzoriai buvo pakeitę spektaklio pabaigą: vietoje tragiškos atomazgos „Gulbių ežeras“ privalėjo baigtis pompastiškomis Odetės ir Zygfrido vedybomis. Tikroji, istorinė baleto pabaiga buvo sugrąžinta tik 2001-aisiais metais.

Kompozitorius: Piotr Čaikovski

Choreografija: Jurij Grigorovič

Tiesioginė transliacija iš Maskvos Didžiojo teatro.