XV-ojo amžiaus pradžios Vindzoras. Apylinkėse puikiai žinomas šelmis storulis – seras Johnas Falstaffas – smuklėje gurkšoja vyną ir užantspauduoja meilės laiškus dviem gražuolėms. Tarpusavyje pažįstamos merginos, gavę vienodus laiškus, nutaria pamokyti mergininką. Tą patį tikslą turi ir iš darbo atleisti Falstaffo tarnai. Jų pasamdytas žmogus Fordas pasivadina Fentanu ir įsisuka į įvykių sūkurį. Prisėdęs prie Falstaffo, paprašo meilės reikalų žinovo patarimo – neva įsimylėjęs ponią Ford (iš tikrųjų savo žmoną). Storulis atsako mielai padėsiąs – ponia Ford jam kaip tik paskyrusi pasimatymą. Palikęs įtūžusį Fordą-Fentoną smuklėje vieną, Falstaffas išeina. Įvykiai vienas kitą ima vyti vis greičiau, rodos, absoliučiai visi aplinkiniai suvienija jėgas, kad pamokytų nerūpestingą linksmuolį, tarpusavio ryšiai vis labiau susipainioja, ir galų gale, šiai linksmai kakofonijai pasiekus aukščiausią tašką, viskas gražiai susidėlioja į vietas.

„Falstafas“ yra paskutinė kompozitoriaus opera iš daugiau nei dvidešimties sukurtų (jos premjeros dieną Dž. Verdis buvo beveik įpusėjęs 80-uosius metus), tačiau tik antroji – komiška. Nuo ne itin nusisekusios pirmosios („Karalius vienai dienai“) buvo praėję beveik 53 metai. „Falstafo“ libretas parašytas pagal Šekspyro komediją „Vindzoro šmaikštuolės“ bei kai kuriuos „Henriko IV“ epizodus. Operos premjera įvyko žymiojoje La Scala scenoje 1893-ųjų vasario 9 dieną.

Kompozitorius: Džiuzepė Verdis

Dirigentas: Jamesas Levine‘as

Atlikėjai: Ambrogio Maestris, Lisette Oropesa, Angela Meade, Stephanie Blythe, Jennifer Johnson Cano, Paolo Fanale, Franco Vassallo