Vieną gražią dieną Sankt Peterburge gyvenantis majoras Kovaliovas užsuka nusiskusti į Ivano Jakovlevičiaus kirpyklą. Kitą rytą šviežiai iškeptos duonos kepalėlyje kirpėjas su siaubu pamato kažkieno nosį. Paklaikęs iš baimės, Ivanas Jakovlevičius trankosi po miestą su nosimi kišenėje, kol pagaliau jos atsikrato, išmesdamas į Nevą. Įtartinus kirpėjo veiksmus stebėjęs policininkas sulaiko Jakovlevičių ir nusiveda į nuovadą, kur kirpėjui tinkamai nesugebėjus paaiškinti situacijos, uždaro jį į vienutę.

Tuo tarpu savo namuose atsibudęs majoras paklaiksta ne ką mažiau, suvokęs, kad veide trūksta vienos esminių dalių – nosies. Atsigavęs po šoko, majoras išskuba į miestą ieškoti pradingėlės. Netrukus ją, išaugusią iki žmogaus dydžio, aptinka besimeldžiančią katedroje. Bet kokie bandymai įkalbėti nosį sugrįžti į savo vietą yra bergždi. Nosis apie tai nieko nenori girdėti ir netrukus vėl pasprunka nuo savo šeimininko. Netekęs vilties surasti trūkstamą kūno dalį pats, majoras kreipiasi į policiją. Tačiau šioji – baisiai užimta: ieško pradingusio grafienės šuns. Po ilgų įkalbinėjimų, įrodinėjimų ir maldavimų, tvarkos saugotojai pagaliau teikiasi imtis bylos. Nosis netikėtai pastebima traukinių stotyje ir po nemenko sąmyšio pagaliau areštuojama, sumažėja iki normalaus dydžio ir grąžinama laimingam šeimininkui.

Nors Nikolajus Gogolis „Nosį“ parašė dar 1836-aisiais (daug kas sako, kad ši istorija – visai ne apie nosį...), ši absurdo ir ironijos kupina satyra, besišaipanti iš miesčioniško gyvenimo būdo ir policijos savivalės, aktualumo neprarado iki šiol.

Kompozitorius: Dmitrijus Šostakovičius

Dirigentas: Pavelas Smelkovas.

Atlikėjai: Andrejus Popovas, Aleksanderis Lewisas, Paulo Szotas.