„Iškristi per balkoną ir nusibrozdinti smakrą arba praryti žuvies ašaką - neskauda, o mylėti – skauda.“

Naujas lietuvių režisierės Giedrės Beinoriūtės („Troleibusų miestas“, „Egzistencija“, „Gyveno senelis ir bobutė“) filmas nukelia į sovietinius aštuoniasdešimtuosius.

Nedidelis miestelis provincijoje. Vienuolikametės Emilijos kaimynystėje po tėvų skyrybų apsigyvena jos bendraamžis Rolanas su tėčiu. Tarp vaikų mezgasi ryšys. Tačiau iš drovumo ar baimės atsiverti jie bendrauja tik per sieną, sėdėdami kiekvienas savo balkone arba per rozetę, jungiančią jų butus. Pasirodo, jog Emilijos tėvai taip pat ties skyrybų riba. Vaikai atranda bendrų temų. Tačiau vos tragiškai nepasibaigęs nelaimingas atsitikimas užkerta Emilijai kelią į balkoną. Tai paskatina vaikus išsiruošti į „tikrą“ pasimatymą.

Filme gausu kai kam gal juokingų, kai kam nostalgiškai atrodančių sovietmečio buities atributų, tokių, kaip giros bačka, „Milicija“, mokyklinės uniformos, „sekretai“, radijo taškas, „Inkaro“ sportbačiai ar raudonas „Zaporožietis“. Tačiau filmas ne apie tai. Jei bent kartą ėjote sudėtingą kelią iki kito žmogaus širdies, „Balkono“ personažuose atpažinsite save. Ir visai nesvarbu, ar vaikystėje gėrėte girą už tris kapeikas, ar ne.

Pagrindinius vaidmenis filme sukūrė jaunieji aktoriai Elzbieta Degutytė ir Karolis Savickis. Emilijos tėtį – sovietinį milicininką - vaidina Lietuvos žiūrovų numylėtinis Rolandas Kazlas, o mamą – žinoma teatro aktorė Viktorija Kuodytė.