"Kinas yra totaliai iškrypėliškas menas. Jis tikrai neduoda jums to, ko iš tiesų trokštate. Jis tik parodo jums kaip turėtumėte svajoti", - yra įsitikinęs Slovėnijoje gimęs filosofas ir psichoanalitikas Slavojus Žižekas. Daugelyje pasaulio šalių išgarsėjęs specialistas yra užkietėjęs kinomanas ir geras klasikinio kino žinovas. Trijų dalių dokumentiniame filme jis beveik be pertraukų kalba, mėgina atkurti garsiausias pasaulinio kino scenas, net lankosi originaliose filmavimo vietose, nešykšti išradingų metaforų, sugeba išprovokuoti juoką ir plačiai analizuoja, ką savo kūriniais norėjo pasakyti populiarūs ir žiūrovų gerbiami režisieriai.

Slavojus Žižekas daugiausiai dėmesio skiria Alfredo Hitchcocko, Davido Lyncho, Andrejaus Tarkovskio, Charlie Chaplino, Franciso Fordo Coppola'os, Krzysztofo Kieslowskio, Stanley Kubricko filmams, bet nepamiršta pagarsinti visiškai naują Holivudo hitų "Matrica" ir "Svetimas" prasmę, mėgina paaiškinti Larso von Triero darbo metodus "Dogvilyje", giliai nušviečia mažiau žinomus klasikos šedevrus (pavyzdžiui, Clarence'o Browno 1931-ųjų romantinę dramą "Apsėstoji", Stalino valdymo laikais populiarų Ivano Pyrjevo miuziklą "Kubanskije Kazaki"), ieško užslėptų filosofinių užuominų net animaciniame filmuke "Pluto nuosprendžio diena".

Garsiųjų aktorių Ralpho ir Josepho Fiennesų sesuo Sophie režisavo ypač intelektualų filmą, kuris kardinaliai pakeis jūsų požiūrį į kiną, suteiks daug informacijos ir išmokys skaityti ekrane matomus vaizdus tarp eilučių bei ieškoti rakto į prasmę. Įsitikinsite, kad Slavojus Žižekas yra gabus aktorius ir charizmatiškas asmuo. Jis nevengia vaidinti aptariamų filmų personažų arba profesionalaus montažo dėka pasirodo ekrane pačiu netikėčiausiu metu, kai už kadro sklindančius žodžius Sophie Fiennes iliustruoja ištraukomis iš filmų. Jeigu jūs niekaip nesugebėdavote suprasti genialių Davido Lyncho kūrinių arba nerasdavote prasmės Alfredo Hitchcocko šiurpiuose detektyvuose, būtinai išklausykite Slavojaus Žižeko nuomonės ir analizės.

Filosofas nepamiršta ir seksualinės filmų potekstės. Jis lakoniškai ir linksmai nagrinėja santechnikų vaidmenis pornografinėse juostose ir bei gudrius jų scenarijų vingius. Jis išdidžiai pareiškia, kad Ingmaro Bergmano dramoje "Persona" galima pamatyti erotiškiausią visų laikų sceną, Michaelio Haneke šokiruojančioje dramoje "Pianistė" parodytą meilės sceną įvardija kaip liūdniausią, o Stanley Kubricko erotinėje dramoje "Plačiai atmerktos akys" įžvelgė netgi "absoliutų vyriškų fantazijų bejėgiškumą". Slavojaus Žižeko dėstomos teorijos yra įdomios, drąsios, sąmojingos ir šmaikščios, o, svarbiausia, papasakotos su dideliu užsidegimu.